Ligoninės palatoje sustoja širdis. Gydytojai gaivina, skaičiuoja minutes, o žmogus, kurio smegenys tuo metu turėtų būti beveik neveiksnios, vėliau papasakoja, ką matė. Šviesą. Ramybę, kokios niekada nebuvo jautęs. Kartais seniai išėjusius artimuosius, kurie jo laukė.
Tokių pasakojimų yra tūkstančiai, ir jie stebėtinai panašūs, nors juos pasakoja skirtingų šalių, tikėjimų ir amžiaus žmonės. Ilgai jie buvo laikomi haliucinacijomis. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais juos ėmė rimtai tirti ir gydytojai.
Ką rodo tyrimai
Olandų kardiologas Pimas van Lommelis kelerius metus stebėjo 344 pacientus, kurių širdis buvo sustojusi ir kuriuos pavyko atgaivinti dešimtyje Nyderlandų ligoninių. Rezultatai 2001 m. paskelbti medicinos žurnale The Lancet: 18 % pacientų papasakojo apie klinikinės mirties patirtį. Tyrėjus labiausiai nustebino tai, kad šios patirtys nebuvo susijusios nei su vaistais, nei su sveikatos būkle, nei su tuo, kiek laiko truko gaivinimas.
2023 m. paskelbtas dar didesnis tyrimas AWARE-II, kurį vedė Niujorko universiteto gydytojai. Jie sekė 567 pacientus, kurių širdis sustojo ligoninėje JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Maždaug keturi iš dešimties išgyvenusiųjų prisiminė tam tikrą sąmonės būseną gaivinimo metu, nors įprastais matavimais jos nebuvo galima užfiksuoti.
Plačiausiai pasaulyje žinomas Harvardo neurochirurgo Ebeno Alexanderio atvejis. Visą gyvenimą jis buvo skeptikas ir pacientų pasakojimus laikė smegenų sutrikimo padariniais, kol pats septynias dienas praleido gilioje komoje dėl meningito. Pabudęs aprašė pasaulį, pilną šviesos ir muzikos, ir apie tai parašė knygą, kuri sukrėtė ne vieną jo kolegą.
Kas kartojasi pasakojimuose
Žmonės dažnai pasakoja, kad pamatė save iš šalies, kad juos traukė link šviesos, kad jautė besąlygišką meilę ir ramybę. Vieni sutiko išėjusius artimuosius, kiti per akimirką pamatė visą savo gyvenimą. Beveik visi sako tą patį: po to mirties nebebijo, o gyvenimą ima vertinti kitaip.
Kaip tai matau aš
Mokslas dar neturi galutinio atsakymo, ir galbūt jo neturės dar ilgai. Bet man šie pasakojimai yra tik dar vienas patvirtinimas to, ką jaučiu dirbdama su energijomis: siela su kūno mirtimi nedingsta, ji tik pereina į kitą būseną. Ir ryšys su tais, kuriuos mylėjome, nenutrūksta.
Apie tai, kas sieja du mylinčius žmones, kai vienas jų jau yra anapus, parašiau romaną „Mirties laikas arba 8 minutės“. Jo herojė aiškiaregė padeda kitiems, o pati atsiduria tarp dviejų pasaulių: tarp sielos draugo, kuris yra anapus, ir vyro, kuris yra čia. Tai istorija apie meilę, kuri nesibaigia, ir apie žinutes, įveikiančias gyvenimo ir mirties ribą. Artėjant Vėlinėms ji ypač tinka tiems, kurie ilgisi savo išėjusiųjų.