Kartais tai būna kvapas. Atidarote seną spintą, ir staiga kambaryje pasklinda mamos kvepalai, nors buteliukas seniai tuščias. Kartais – sapnas, toks ryškus, kad pabudę dar kurį laiką jaučiate jos ranką ant savo peties. O kartais nieko nevyksta, tik tuščiame kambaryje aiškiai žinote, kad esate ne vieni.
Apie tokias akimirkas žmonės kalba retai. Bijo, kad bus palaikyti keistais, arba patys nežino, ką su tuo daryti. Tačiau artėjant Vėlinėms, kai riba tarp šio ir anapusinio pasaulio tampa plonesnė, tokių patirčių atsiranda daugiau, ir vis dažniau sulaukiu laiškų, kurie prasideda žodžiais „Nežinau, kam dar galėčiau tai papasakoti“.
Ką apie tai sako mokslininkai
Pirmasis rimtas tyrimas šia tema buvo atliktas daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. 1971 m. Velso gydytojas Williamas Dewi Reesas medicinos žurnale British Medical Journal paskelbė, ką jam papasakojo 293 našliai ir našlės. Beveik pusė jų po sutuoktinio mirties patyrė jo artumą: dažniausiai tiesiog jautė, kad jis šalia, kiti jį matė, girdėjo balsą ar pajuto prisilietimą. Daugelis apie tai niekam nebuvo sakę. Gydytojas padarė išvadą, kad tai normali ir dažnai paguodžianti netekties dalis, o ne liga.
Vėlesni tyrimai tai tik patvirtino. 2021 m. žurnale BJPsych Open paskelbtame tyrime, kuriame dalyvavo 1 004 žmonės iš skirtingų šalių, dažniausia patirtis vėl buvo išėjusiojo buvimo pojūtis. Dar vienas, 2023 m. tyrimas parodė, kad daugumai žmonių tokie išgyvenimai skausmo nesustiprino, o maždaug keturiems iš dešimties liūdesys net palengvėjo.
Ką sako psichologai
Ilgą laiką buvo manoma, kad sveikas gedulas reiškia ryšio nutraukimą: reikia paleisti ir gyventi toliau. Tačiau 1996 m. psichologai Dennisas Klassas, Phyllis Silverman ir Stevenas Nickmanas aprašė vadinamuosius tęstinius ryšius. Jų stebėjimai parodė, kad žmonės, kurie ir toliau mintyse kalbasi su išėjusiuoju, prisimena jį, jaučia jo palaikymą, dažnai lengviau grįžta į gyvenimą. Ryšys nenutrūksta, jis tik pasikeičia.
Kaip tai matau aš
Mano patirtis sako paprastą dalyką: žmogaus sąmonė yra energija, o energija niekur nedingsta. Mirus kūnui, ta energija gali aplankyti mus sapnuose, prisiminimuose, kartais net garsais ar ženklais, kurių negalime paaiškinti. Tai bandymas vienai energijos formai susikalbėti su kita.
Dažniausiai tokie apsilankymai būna švelnūs. Išėjusieji ateina atsisveikinti, nuraminti, kartais padėkoti ar paprašyti, kad jų nebelaikytume ašaromis. Tačiau ne visos energijos, kurias galime sujudinti, yra geranoriškos, todėl niekada nepatariu kviesti dvasių pagal internete rastus ritualus. Tikram ryšiui reikia ne ritualo, o meilės.
Ką galite padaryti per Vėlines
Uždekite žvakę ir kelias minutes pabūkite tyloje. Mintyse pasakykite tai, ko nespėjote pasakyti. Padėkokite už tai, ką šis žmogus jums davė. Jei skauda, leiskite sau verkti, o tada palinkėkite jam šviesos ir ramybės jo kelyje.
Kai išėjusįjį prisimename su meile, o ne su sunkumu, jam lengviau keliauti toliau, o mums lengviau gyventi čia. Meilė yra ta gija, kuri jungia abu pasaulius, ir ji niekada nenutrūksta.
Ar jums yra tekę pajusti išėjusio artimo buvimą? Jei norite, papasakokite komentaruose.