Viena deganti žvakė ant Kūčių stalo

Kūčios: stebuklo galima ir nelaukti, jį galima sukurti

Kūčių vakarienė yra vienas iš nedaugelio vakarų metuose, kai visi susėda prie vieno stalo. Tyliai, dažnai net neįvardydami, kiekvienas tikisi to paties: kad kažkas pasikeis. Kad pasitrauks tai, kas visus metus slėgė, ir vietoj to ateis kažkas šviesaus.

Būtent tas lūkestis ir yra tikroji Kalėdų dovana. Tik su viena sąlyga, kad jis nelieka vien laukimu.

Advento laikas yra valymosi laikas

Prieš Kalėdas valomės kaip mokame. Tvarkome ir puošiame namus, nes jų būklė mus veikia labiau, nei norėtume pripažinti. Sutvarkome ir save: apmąstome metus, atsiprašome ten, kur reikia, atiduodame skolas, paaukojame tiems, kuriems sunkiau.

Tai nėra formalumas. Praeities duobių užlyginimas išties palengvina kelią pirmyn, nes nuo to, kas liko neužbaigta, priklauso, kaip toliau viskas klostysis.

Kodėl Kūčių vakaras kartais būna slogus

Dažniausia priežastis paprasta: per daug tikimės iš kitų. Laukiame, kad kas nors pats susipras ir atsiprašys. Kad brolis ar sesuo pripažins buvę neteisūs. Kad mama pagaliau pasakys tai, ko niekada nesakė.

Toks lūkestis beveik niekada neišsipildo, o vakaras dėl to sugriūva. Nes lūkestis buvo nukreiptas ne ten, kur mūsų valia.

Trys žingsniai, kurie tikrai veikia

Pirmiausia apsispręskite atleisti. Vienam žmogui, dėl kurio labiausiai skauda. Ne apskritai visiems, o konkrečiai jam. Sprendimas turi būti visiškas, be sąlygų ir be reikalavimo, kad jis apie tai sužinotų.

Antra, aiškiai žinokite, dėl ko tai darote. Motyvas turi būti stiprus, nes teks įveikti sieną, kurią patys metų metus statėte. Noras atgauti jėgas. Noras nustoti kasdien apie tai galvoti. Noras gyventi toliau.

Trečia, pasiruoškite. Prieš tai pamedituokite, pabūkite tyloje, pasimelskite, jei meldžiatės. Atleidimui reikia daug šilumos, tad ją pirma reikia savyje sukaupti. Ir tik tada mintyse pasakykite tam žmogui, kad atleidžiate.


Po to dažniausiai atsitinka keistas dalykas. Pasidaro tylu. Ne tuščia, o ramu. Sugrįžta jėgos, kurios metų metus buvo įdarbintos nuoskaudai laikyti, ir jos staiga tampa laisvos. Kartais net tas žmogus, kuriam atleidote, netrukus paskambina, nors apie nieką nežino.

Stebuklai neateina savaime. Jie pakviečiami.

0
0
Krepšelis
Jūsų krepšelis tuščiasGrįžti į parduotuvę