Įsimylėjęs žmogus elgiasi kitaip. Tai mato visi aplinkiniai, tik ne jis pats. Dalykus, kurie netinka prie jo naujos būsenos, jis paprasčiausiai atmeta. Negirdi draugų pastabų, nekreipia dėmesio į akivaizdžius ženklus ir nebeklauso net savo sveiko proto.
Mokslininkai apie įsimylėjimą rašo kaip apie ligą. Įdomu tai, kad kūne beveik viskas tuo metu veikia geriau nei anksčiau. Širdis dirba puikiai, ląstelės gauna daugiau deguonies, žmogus atsipalaidavęs ir gyvas. Sutrinka tik viena vieta. Protas.
Kas perima vairą
Protas užleidžia savo pozicijas, o jo vietos neužima niekas kitas. Lieka meilės ištroškusi širdis, greitai kintančios emocijos ir instinktai. Būtent instinktai tuo metu ir priima sprendimus, nors žmogui atrodo, kad renkasi jis.
Prisideda ir kai kas gilesnio. DNR lygmenyje užkoduota daugybė programų, tarp jų ir palikuonių poreikis. Kai artėja amžius, kai to reikia skubėti, ta programa pradeda veikti visu stiprumu. Tokiu metu potencialūs partneriai staiga atrodo daug patrauklesni, nei atrodė prieš metus. Kartais užtenka ilgesnio žvilgsnio, atidumo ar išklausyto skundo, ir jausmas užplūsta tarsi iš niekur.
Vienintelis sprendimas, kuris tinka
Jei jau esate tame, yra vienas sprendimas, tinkantis būtent tokiam atvejui, kai nieko nuspręsti nebegalima. Palaukti.
Ne bandyti savęs atmylėti. Ne kaltinti savęs ir ne bausti. Tiesiog leisti sau būti ten, kur esate, jausti tai, ką jaučiate, ir neskubėti žengti kito žingsnio.
Jei būsena praeis, grįšite į savo gyvenimą nieko nesugriovusi. Jei nepraeis, irgi nieko nebūsite sugriovusi, tik dabar žinosite, kad tai ne akimirkos svaigulys. Abiem atvejais laimite.
Sunkiausia šioje išeityje yra tai, kad ji reikalauja nedaryti nieko, o įsimylėjęs žmogus labiausiai nori kaip tik veikti. Tačiau būtent delsimas dažniausiai ir apsaugo nuo to, ko vėliau labiausiai gailimasi.