Kapinėse, prie ką tik uždegtos žvakės, ant jūsų rankovės nutupia drugelis. Lapkritį, kai drugelių jau seniai nebėra. Arba važiuojate automobiliu, galvojate apie tėtį, ir per radiją pasigirsta būtent ta daina, kurią jis visada niūniuodavo. Širdis suvirpa, o protas tuoj pat skuba paaiškinti: sutapimas.
Galbūt, o galbūt ir ne. Apie tokius ženklus žmonės pasakoja visame pasaulyje, ir jų istorijos stebėtinai panašios.
Ką surinko tyrėjai
Amerikiečiai Billas ir Judy Guggenheimai septynerius metus rinko žmonių pasakojimus apie ryšį su išėjusiaisiais. Jie apklausė daugiau nei 2 000 žmonių iš JAV ir Kanados ir užrašė daugiau nei 3 300 asmeninių patirčių. Tokias patirtis jie pavadino „pomirtiniu ryšiu“ (angl. after-death communication), o rezultatus aprašė knygoje „Hello from Heaven!“. Jų vertinimu, tokią patirtį bent kartą gyvenime yra turėjęs maždaug kas penktas amerikietis.
Tyrėjai pastebėjo, kad ženklai kartojasi ir juos galima suskirstyti į kelias grupes.
Dažniausi ženklai
Buvimo pojūtis. Dažniausia patirtis. Žmogus nieko nemato ir negirdi, bet aiškiai jaučia, kad išėjusysis yra šalia, kambaryje, už nugaros, prie lovos.
Balsas. Kartais girdimas tarsi iš šalies, kartais skamba galvoje: savo vardas, trumpa frazė, įprastas kreipinys.
Prisilietimas. Ranka ant peties, švelnus glostymas per plaukus, jausmas, kad kažkas prisėdo ant lovos krašto.
Kvapas. Kvepalai, tabakas, kepama duona ar gėlės, kurių kambaryje tuo metu nėra.
Daiktai ir šviesa. Sumirksi lempa, pats įsijungia prietaisas, sustoja laikrodis, iš lentynos nukrenta nuotrauka.
Simboliniai ženklai. Drugeliai, paukščiai, plunksnos, vaivorykštė, rastos monetos, dažnai kartojami skaičiai ar datos, daina, kuri suskamba pačiu laiku.
Ką apie tai žinojo mūsų senoliai
Lietuviams mintis, kad išėjusieji sugrįžta, niekada nebuvo svetima. Senovėje rudenį, nuėmus derlių, buvo švenčiamos Ilgės. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, per šią šventę lietuviai, ilgėdamiesi mirusiųjų, vaišindavo vėles: joms „po stalais, suolais, į namų kertes numesdavo maisto, nuliedavo pirmus gėrimų lašus“. Krikščionybei įsigalėjus, Ilges pakeitė Vėlinės, tačiau tikėjimas, kad šiomis dienomis vėlės aplanko savo namus, išliko ilgai.
Kaip atpažinti tikrą ženklą
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikras ženklas dažniausiai turi tris bruožus. Jis ateina pačiu laiku: kai apie žmogų galvojate, kai sunku, per sukaktį ar gimtadienį. Jis yra asmeniškas ir kalba būtent jums, kaip ta daina, ta gėlė ar tas žodis, kurį suprantate tik jūs. Ir svarbiausia, jis palieka jausmą kūne. Dažniausiai tai šiluma krūtinėje, ramybė, ašaros, kurios neskaudina.
Ženklų nereikia ieškoti įkyriai ir kiekviename daikte. Kai labai laukiame, protas pradeda juos kurti pats, ir tada sunkiau pastebėti tikrąjį. Geriau leisti jiems ateiti patiems.
Jei jaučiate ne ramybę, o baimę, šaltį ar sunkumą, toks pojūtis ne visada susijęs su artimu žmogumi. Nebandykite tokių energijų kviesti ar kalbinti pagal internete rastus ritualus. Geriau uždekite žvakę, pakvieskite šviesą į namus ir, jei jausmas nepraeina, kreipkitės į žmogų, kuris dirba su energijomis.
Ką daryti gavus ženklą
Paprasčiausia ir svarbiausia yra padėkoti. Mintyse, garsiai ar užrašant į sąsiuvinį. Galite atsakyti tuo pačiu: papasakoti, kaip jums sekasi, pasakyti, kad suprantate ir mylite. Nereikia reikalauti daugiau ženklų ar įrodymų. Ryšys, kuris remiasi meile, nenutrūksta ir be jų.
Apie tai, ką išgyvena išėjusieji ir kaip juos išlydėti, plačiau rašiau straipsnyje „Vėlinės: visų išėjusiųjų kelias“.
Ar esate gavę ženklą, kurį iki šiol prisimenate? Jei norite, papasakokite komentaruose.