Kai riba tarp įprasto, apčiuopiamo ir gerai pažįstamo pasaulio ir anapusinio, nepažinto pasaulio susiaurėja, ieškome bet ko, kas padėtų suprasti, nuramintų ir patartų.
Galime būti skeptikai tol, kol sapnuose mūsų nepradeda lankyti Anapilin išėję žmonės arba kol vėlų vakarą, būdami visiškai vieni namuose, nepajuntame šalto, nerimą keliančio prisilietimo, neišgirstame tolstančių žingsnių ar garsų, kurių niekaip negalime paaiškinti.
Ką apie tai jau žino mokslas
Anapusinis pasaulis yra visai čia pat, tačiau mokslininkai prie jo kol kas prisilietė per mažai, kad galėtų daryti tvirtas išvadas. Vis dėlto jau yra tyrimų, kurie nagrinėja sąmonę klinikinės mirties metu ir rodo, kad konstatuota fizinė mirtis gali būti dar ne ta akimirka, kai žmogus nustoja ką nors jausti. Apie juos plačiau rašiau straipsnyje „Ką mato tie, kurie sugrįžo“. Panašu, kad mokslas pamažu artėja prie to, ką seniai žinojo giliau matantys, ypatingų gebėjimų turintys žmonės.
Kaimo žmonių pasakojimai apie tuos, kurie gali išgydyti ar susargdinti, anksčiau buvo laikomi prietarais. Dabar jie domina ne tik gyvenimo filosofija ar ezoterika besidominčius žmones, į tokias paieškas pamažu įsitraukia ir mokslininkai, gydytojai, psichologai.
Vis dėlto tyrimai ir svarstymai atrodo gana toli nuo kasdienio gyvenimo, kol anapusinis pasaulis pats „nepasibeldžia“ į mūsų namus. Sutikite, nėra labai jauku girdėti ir jausti tai, ko įprastai nematome, ko pats negali sau paaiškinti ir nežinai, ką su tuo daryti.
Kai anapusinis pasaulis pasibeldžia
Su tuo susiduriu labai dažnai. Nors pati esu baigusi techninius mokslus universitete ir pirmiausia atsakymų ieškau tame, ką įrodė mokslininkai, fizikiniuose reiškinių paaiškinimuose, man tenka atsigręžti ir kartais net giliai sąveikauti su kitokio lygmens energijomis, kurios paprastai priskiriamos anapusinio pasaulio jėgoms. Iš tokių patirčių gimė mano pirmoji knyga „Langas tarp pasaulių“, vėliau romanas „Aiškiaregė“. Nors tai grožinė kūryba, į ją paprasta ir suprantama forma sudėjau daugybę žinių ir pastebėjimų apie ryšį su daugeliui nepažintomis energijomis.
Anapilin išėjusį žmogų galime suvokti kaip kitokią energiją, kuri mus pasiekia ir bando atkurti buvusį ryšį. Žmogaus sąmonė yra tam tikra energija, kuri jam mirus niekur nedingsta. Ta energija gali aplankyti gyvuosius sapnuose, gali „vaidentis“, o ypatingais, pačios gamtos lemiamais laikotarpiais net pasirodyti įvairiais pavidalais ar girdėtis nesuprantamais garsais. Tai tik vienos energijos formos bandymas susikalbėti su kita.
Mus pasiekiančios energijos ne visada būna geranoriškos ir taikios. Todėl nėra gerai, kai žmonės, nesuprasdami, ką daro, kviečia dvasias arba, prisiskaitę internete ir nežinodami viso to esmės, atlieka kažkur matytus ritualus. Taip galima sujudinti energijas, kurių jie valdyti nemoka.
Laikas, kai riba tampa plonesnė
Rudenį, per Visų šventųjų dieną ir Vėlines, riba tarp šio ir anapusinio pasaulio susiaurėja ir leidžia mums dar giliau, atviriau susiliesti su ten esančiomis jėgomis. Tokiu metu verta prisiminti tai, ką nešiojamės širdyje stipriausia. Tai meilė, kuri mus padaro žmogiškus, jautrius, atsakingus, kūrybingus ir mylinčius. Meilė yra ir jausmas, ir galinga energija, kurios padedami galime įveikti net didžiausius sunkumus. Galime padėti juos įveikti ir kitiems, nesvarbu, ar tie sunkumai kilo dėl įprastų žemiškų dalykų, ar dėl iki galo nepažintų anapusinio pasaulio energijų.
Štai ką apie tai sako mano romano herojė Aiškiaregė:
„Mes visi esame sujungti neregima gija. Ji draikosi, kuria sudėtingus raštus tarp visų gyvų esybių. Apjuosia visa apimančia kūrybos mandala, kurią vadiname gyvenimu. Siekdami geresnio, lengvesnio gyvenimo, turėtume į šią mandalą įlieti dalelę savo meilės, skirtos visiems kitiems. Tik ką nors duodami, dalindamiesi, mes galime tai gauti sau iš tos pačios mandalos ar to paties gyvenimo voratinklio…“
Elė Soul, romanas „Aiškiaregė“
Daugiau apie mano knygas rasite knygų skiltyje.