Kartais šis klausimas užklumpa visai netikėtai. Vakare, kai jau išjungta šviesa ir namuose tylu, mintis pati nuklysta prie to, apie ką dieną stengiamės negalvoti. Kaip tai bus? Ar skaudės? Ar bus baisu? O gal labiausiai bijome ne savo išėjimo, o to, kad teks išlydėti tuos, kuriuos mylime?
Per Vėlines, kai kapinėse dega tūkstančiai žvakių, šie klausimai tampa artimesni. Ir verta į juos pažvelgti atviriau, nes atsakymai dažnai būna švelnesni, nei tikimės.
Ką rodo tyrimai
2017 m. žurnale Psychological Science paskelbtas JAV psichologų Amelios Goranson, Kurto Gray’aus ir kolegų tyrimas. Jie palygino, kaip mirtį įsivaizduoja sveiki žmonės ir ką iš tikrųjų rašo tie, kurie jau žino, kad jiems liko nedaug. Analizavo sunkiai sergančių vėžiu ir šoninės amiotrofinės sklerozės pacientų tinklaraščius ir paskutinius nuteistųjų mirties bausme žodžius.
Rezultatas nustebino pačius tyrėjus. Mirštančiųjų tekstai buvo kur kas pozityvesni ir mažiau kupini baimės, nei tikėjosi sveiki žmonės, prašyti įsivaizduoti save jų vietoje. Dar daugiau: kuo arčiau buvo mirtis, tuo pozityvesni tapdavo pacientų įrašai. Tyrėjai padarė išvadą, kad mirties patirtis gali būti kur kas lengvesnė, nei mes įsivaizduojame.
Panašiai kalba ir hospisų gydytojai. Bafalo hospise atliktame tyrime, apie kurį rašiau straipsnyje „Kai prasiveria dangus“, išeinantys žmonės dažnai sapnuodavo ir regėdavo išėjusius artimuosius, ir šie regėjimai jiems teikė ramybės.
Ką sako filosofai
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų graikų filosofas Epikūras laiške savo mokiniui Menoikėjui rašė:
„Taigi mirtis, baisiausia iš blogybių, mums nieko nereiškia, nes kol mes esame, mirties nėra, o kai ateina mirtis, nebėra mūsų.“
Epikūras, „Laiškas Menoikėjui“ (vertimas mano)
Prancūzų rašytojas Michelis de Montaigne’is vieną savo esė pavadino „Filosofuoti reiškia mokytis mirti“. Jo mintis paprasta: kai nustojame bėgti nuo minties apie mirtį, ji praranda galią mus gąsdinti, o gyvenimas tampa laisvesnis.
Ką sako psichologai
Šveicarų kilmės psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross visą gyvenimą praleido prie mirštančiųjų lovų ir tapo viena žymiausių šios srities tyrėjų pasaulyje. Ji rašė:
„Mirtis yra tiesiog fizinio kūno nusimetimas, kaip drugelis nusimeta kokoną.“
Elisabeth Kübler-Ross (vertimas mano)
Ji pastebėjo, kad sunkiausia dažnai būna ne pati mirtis, o kelias iki jos: nebaigti reikalai, neišsakyti žodžiai, nesusitaikymas su artimaisiais. Kai visa tai sutvarkoma, ateina ramybė.
Kaip tai matau aš
Man atrodo, kad mirtis yra tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Kūnas lieka, o sąmonė, ta energija, kuri buvo žmogus, keliauja toliau. Sunkus būna ne pats perėjimas, o tai, ką nešamės su savimi: baimės, nuoskaudos, pyktis ar nenoras atleisti.
Todėl geriausias pasiruošimas mirčiai yra gyventi taip, kad nereikėtų atidėti svarbiausių žodžių. Pasakyti „myliu“, „atleisk“ ir „ačiū“ tada, kai dar galime. Tokį gyvenimą ir išėjimą lydi daugiau šviesos.
Šią mintį romane „Mirties laikas arba 8 minutės“ užrašiau taip:
„Svajas išpildyk dabar, nes Amžinybėje
vien tik svajosi…
Kančią įveik dabar, nesitikėdamas
pabaigos ten, kur niekas nesibaigia.
Mylėk dabar ir tegul ši akimirka
virsta Amžinybe…“Elė Soul, „Mirties laikas arba 8 minutės“, „Penkta minutė“
Apie ryšį tarp tų, kurie liko, ir tų, kurie jau anapus, parašiau romaną „Mirties laikas arba 8 minutės“. Jis apie meilę, kuri nesibaigia net ir tada, kai vienas iš mylinčiųjų išeina.
O kaip jūs atsakytumėte: ar mirtis yra sunki?