Ligoninės palatoje, kur jau kelias dienas tvyro tyla, močiutė staiga atsimerkia ir žiūri į kambario kampą. Jos veidas nušvinta. „Mama atėjo“, ramiai sako ji, lyg tai būtų pats paprasčiausias dalykas pasaulyje. Šalia sėdinti dukra apsidairo, bet kampe nieko nėra. O močiutė šypsosi ir dar ilgai kalbasi su kažkuo, ko niekas kitas nemato.
Tokias akimirkas prisimena daugelis, kurie budėjo prie išeinančio artimo žmogaus. Atrodo, lyg tą akimirką prasivertų dangus: žmogus dar yra čia, bet jau mato ir tai, kas laukia anapus.
Ką mato išeinantieji
Gydytojai tokias patirtis ilgai laikė vaistų ar karščio sukeltu sumišimu. Tačiau JAV, Bafalo hospise, gydytojas Christopheris Kerras su kolegomis nusprendė jas ištirti atidžiau. 2014 m. žurnale Journal of Palliative Medicine jie paskelbė tyrimą, kuriame reguliariai kalbino 59 hospiso pacientus. Net 88 % jų papasakojo bent apie vieną sapną ar regėjimą. Dažniausiai juose pasirodydavo jau išėję artimieji: tėvai, sutuoktiniai, draugai. Kuo arčiau buvo mirtis, tuo dažniau tokie regėjimai kartodavosi, ir tuo daugiau ramybės jie teikdavo.
Tyrėjus nustebino, kad šie išgyvenimai pacientams atrodė visiškai tikri ir labai prasmingi. Jie nebuvo padriki kaip karščiavimo vaizdiniai. Žmonės pasakojo apie susitikimus, apie kelionei susiruošusius artimuosius, apie jausmą, kad kažkas juos jau pasitinka.
Ką žinojo mūsų senoliai
Lietuviai šias akimirkas jautė labai subtiliai. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad mirštant žmogui namuose „atidarydavo visas namų angas, kad vėlei būtų lengviau išeiti“, o prie jo degindavo graudulinę žvakę.
Senoliai iš nuojautos žinojo tai, apie ką šiandien kalba ir hospisų darbuotojai: išeinančiam žmogui reikia ramybės, šviesos ir artimųjų šalia.
Kaip tai matau aš
Mano supratimu, prieš išeidamas žmogus pamažu atsiskiria nuo kūno. Jo energija tampa lengvesnė, o dėmesys vis dažniau nukrypsta ten, kur mes dar nematome. Išėję artimieji ateina jo pasitikti, kad kelias nebūtų vienišas ir baisus.
Todėl, jei jūsų artimas žmogus prieš išeidamas kalba su tais, kurių nebėra, netaisykite jo ir neįtikinėkite, kad jam tik atrodo. Paklauskite, ką jis mato. Dažnai tai būna paskutinė dovana, kurią jis gali jums palikti: žinia, kad ten jo laukia.
Ką galime padaryti mes
Būkite šalia ir kalbėkite ramiai. Pasakykite tai, ką norite pasakyti, ir leiskite išeiti. Kartais žmogus ilgai neišeina vien todėl, kad jaučia, kaip stipriai jį laikome. Atidarykite langą, uždekite žvakę, palinkėkite šviesaus kelio.
O kai viskas baigiasi, neskubėkite. Pabūkite tyloje. Neretai tada kambaryje pasklinda keista ramybė, lyg kažkas paliktų jos dalelę tiems, kurie lieka.
Apie tai, ką išeinantieji ir išėjusieji išgyvena anapus, plačiau rašau romane „Mirties laikas arba 8 minutės“.
Ar esate budėję prie išeinančio artimo žmogaus? Ką jis jums pasakė?