Susipykau su mylimu draugu po dviejų metų draugystės. Niekaip nesupratau, kodėl. Tarp mūsų nebuvo jokio kivirčo, jokių nesusipratimų, nebuvo kitų draugų ar draugių, kurie būtų ardę mūsų santykius. Tiesiog jis vieną vakarą pasakė, kad viskas, daugiau nebebūsime kartu ir net nesimatysime niekada…
Tomas susirinko daiktus ir tą patį vakarą išėjo. Nežinau, kur. Jis neturėjo nei giminaičių, nei artimų draugų, pas kuriuos galėtų gyventi, tad vis vyliausi, kad po kelių valandų sugrįš, atsiprašys, ir viskas bus gerai.
Jis negrįžo. Kelias dienas apie jį nieko nežinojau. Paskui ėmiau klausinėti kiekvieno pažįstamo, gal ką nors žino apie Tomą, gal jį matė, gal gali paaiškinti, kas įvyko.
Praėjo dvi savaitės, o aš vis dar nieko apie jį nebuvau girdėjusi ir labai nerimavau. Vis dažniau kankindavo mintys, kad jam atsitiko kažkas blogo, kad gal dar galima ką nors pakeisti ir jį išgelbėti. Tik nežinojau, nuo ko, ir ar jam tokio gelbėjimo reikia.
Laidotuvės
Tomis dienomis laidojo mano draugės močiutę. Buvau laidotuvėse ir jaučiausi prastai. Galbūt todėl, kad mirusioji buvo pašarvota namuose ir kelias dienas joje gulintis kūnas pripildė kambarį sunkaus, mirties kvapo. Vos įėjus man svaigo galva, negalėjau susikaupti ir net normaliai išlaikyti pusiausvyros.
Kai karstą išvežė į kapines, pasidarė kiek geriau. Lauke mane atgaivino vėsus, grynas oras, lengvas vėjelis ir smulkus lietus.
Naktis
Tą naktį, kai jau buvau beužmieganti, prie lovos pamačiau moters siluetą, apsigaubusį tamsiu audeklu. Išsigandau taip, kad net negalėjau šūktelėti, tačiau gyvenau viena, ir šaukti pagalbos vis tiek nebuvo kam. Ji stovėjo, o tiksliau plazdeno, lyg plonytė šilko užuolaida, vos judinama vėjo. Laukiau ir bijojau, kad ji eis link manęs. Tačiau ji tik stovėjo ir tylėjo. Pagalvojau, kad galbūt tai ta mirusi močiutė: karste ji gulėjo aprengta panašiais tamsiais rūbais ir kažkuo buvo į ją panaši.
Šiek tiek įsidrąsinau ir pagalvojau, kad, jei ji vis tiek yra čia, galbūt galiu jos ko nors paklausti. Tada paklausiau: „Gal žinai, kur yra Tomas?“
Moteris toliau plazdeno, ir maniau, kad nesulauksiu jokio atsakymo. Nusibodo laukti. Atrėmiau galvą į pagalvę, užsimerkiau ir, nežinau, gal užmigau, o gal kažkaip atsijungiau. Ir pamačiau Tomą. Jį už parankių laikė ir vedė du kareiviai. Atrodė, lyg Tomas būtų suimtas ar padaręs kažką blogo…
Po pusantro mėnesio sužinojau, kad Tomas sulaikytas, nes dalyvavo nusikalstamos grupuotės veikloje. Kaip suprantu, atsakymas man atėjo iš Anapilio…
Kai klausimas pasiekia anapus
Tokių istorijų yra daugiau, nei galėtume pagalvoti. Laidotuvių dienomis ir per Vėlines riba tarp pasaulių tampa plonesnė, o žmogus, kurį slegia neatsakytas klausimas, kartais gauna atsakymą iš ten, iš kur jo visai nesitiki. Dažniausiai jis ateina sapne arba toje keistoje būsenoje tarp miego ir budrumo, kai protas nutyla ir nebetrukdo.
„Mylimieji, atskirti gyvenimo upės srovės,
žvelgia vienas į kitą iš skirtingų upės krantų.
Jaučia vienas kitą ir gali pasiekti
savo Dvasios šviesa.
Vien stipri upės srovė sulaiko juos nuo
žingsnių į Amžinybę vardan buvimo kartu…“Elė Soul, „Mirties laikas arba 8 minutės“, „Septinta minutė“
Apie tokį ryšį tarp šio ir anapusinio pasaulio parašiau romaną „Mirties laikas arba 8 minutės“. Kas sieja du mylinčius žmones, kai vienas jų jau yra anapus? Ar išėjusieji mus stebi ir kaip jie reaguoja į permainas mūsų gyvenime? Romano herojė aiškiaregė padeda kitiems narplioti ryšius su išėjusiaisiais, o pati atsiduria tarp sielos draugo anapus ir vyro, kuris yra čia, šalia. O kas tos aštuonios minutės, knyga atskleidžia palaipsniui.
Apie knygą trumpai papasakojau ir vaizdo įraše:
Romaną „Mirties laikas arba 8 minutės“ rasite čia.
Ar jums yra tekę gauti atsakymą, kurio niekas kitas negalėjo duoti? Jei norite, papasakokite komentaruose.